Išraiškingo reljefo parkas, kurio pagrindiniai ekspozicijos objektai – duobės; esami takai po memorialą yra įgilinti, duobių gylis suniveliuotas. Todėl parke kuriami nauji takai – tiltai, kintančio aukščio, kurie sukuria naują, netradicinį, horizontalų santykį su ekspozicija. Dabartinė takų sistema yra išsaugoma kaip istorijos dalis apie čia vykusius įvykius - ji toliau funkcionuoja ir leidžia lankytojui rinktis kelią bei žiūrėjimo-stebėjimo tašką.

Naujai projektuojami takai – tiltai reaguoja į vyraujantį reljefą, vietomis nusileidžiantys, vėl kylantys. Jie nėra plastiški ar švelnūs – tai laužyta linija pasakojanti apie tragišką tautos tarpsnį. Pagrindinė tako linija – tai logine tvarka sudėliota schema, bandanti atkurti tuometinių veiksmų seką – nuo laukimo eilėje iki paskutiniojo, žūties taško.

Šioje duobėje suformuojama kontramonumentalioji skulptūra iš betono – audinys, patiestas ant samanų pagrindo. Norima sukurti drabužio audinio faktūriškumo, minkštumo įspūdį. O pasirinkta medžiaga – betonu, išreikšti neištrinamą istoriją.

Duobės dugne kuriama architektūrinė reljefo kompozicija – buvusio namo ir iškasto tunelio įvaizdžio ir vietos interpretacija. Skulptūros reljefiškumas veikiamas natūralios saulės šviesos formuoja šviesotamsos dinamiką. Tai gyvybės, vitališkumo simboliai.

Aukų atminimui čia kuriama statiška, griežtų atsikartojančių tūrių kompozicija – interpretacija į griežtą kariuomenės sistemą. Aiškios, lakoniškos formos meta aštrius šešėlius ant skulptūros faktūros. Šviesos – šešėlių žaismas primena čia išėjusias gyvybes.

Duobėje formuojama dinamiška, skirtingų tūrių kompozicija – pabrėžianti kiekvieno šioje vietoje žuvusio žmogaus unikalumą. O projektuojamų tūrių šešėlių kaita primena apie kiekvieno žuvusio neužmirštamą atminimą.

Šioje vietoje lankytojas naujai projektuojamu taku nusileidžia į pačią duobę, smėlyje įgilintą taką – tiltą. Taip lankytojo dėmesys sutelkiamas į žemiausią duobės altitudę. Kuriamas vienas stipriausių emocinių krūvių. Čia žiūrovas tampa dalyviu. Tarp smėlio įvaizdžiu simbolizuojamų palaikų pelenų lankytojas juda tolyn, liesdamas smėlio jūrą.

Monumentaliausia memorialo duobė – paminklas, skirtas atminti visiems čia žuvusiems. Tai poliruoto juodo marmuro paviršiaus duobė, kurioje lankytojas keliaudamas duobe kertančiu taku dugne gali stebėti savo atvaizdą, lankytojų grupė – minią. Šioje vietoje, mes, kaip kūrėjai kvestionuojame lankytoją, bandome tiesiogiai užmegzti diskusiją apie tai, kas vyko šiame memoriale.

Tai pirmoji ekspozicinė duobė. Tūris formuojamas naudojant pagrindinį parko architektūros elementą – apskritimą. Parko reljefe komponuojamas pastatas subtiliai išnyra, palikdamas užuominą apie save bei sukurdamas užnugarį esamam parko pavadinimui – tūrinei kompizicijai. “Panerių memorialas” tampa simboliniu užrašu ne tik pačiam parkui, tačiau ir lankytojų centrui.

Atviros, persiliejančios. Kuriama rami, nekelianti įtampos, tačiau skatinanti susikaupimą atmosfera. Lankytojas gali būti aktyvus ekspozicijos dalyvis arba kavinėje sėdintis stebėtojas.